Žmonijos nutukimo istorija. III dalis

tęsinys. Pradžia čia

Jozefas Mengelė buvo DAKTARAS, kurio galvoje knibždėjo begalės beprotiškų idėjų. Kai kurias jų spėjo ir įgyvendinti. Ir mūsų aprašomas MAISTO KARAS turi savo DAKTARĄ, kuriam buvo reikalingos jūrų kiaulytės, kad atlikinėti savo žiaurius eksperimentus.

Jo vardas  –  George’as Mc Govern. Tai mūsų pirmoje dalyje minimas DAKTARAS FRANKENŠTEINAS. Iki 1974 jis buvo “Mitybos ir žmonių poreikių komiteto” (Committee on Nutrition and Human Needs) pirmininkas ir rūpinosi tuo, kad žmonės turėtų pakankamai maisto. Mūsų nelaimei, 1974 buvo nuspręsta komiteto veiklą išplėsti ir Daktaras Frankenšteinas pradėjo tiekti mitybos rekomendacijas. Komitetas skubėjo, tad jau 1977 metais buvo priimtos esminės su mitybą susijusios “rekomendacijos”.

Tiesa, prieš tai komitetas dar susipažino su mums jau žinomo veikėjo Ancel Keys moksliniais darbais ir tyrimais.

“George & Co” oficialiai pareiškė, kad dėl padidėjusio kraujo spaudimo, nutukimo ir širdies ligų kalčiausi yra su maistu gaunami sotieji riebalai bei maistinis cholesterolis. Taip pat jie nusprendė ir oficialiai paskelbė, kad augaliniai aliejai bei margarinas teigiamai veikia sveikatą, nes, mat juose nėra cholesterolio, nors riboti reiktų ir juos. Vis tik riebalas! Ir rekomendavo mitybos pagrindu priimti… kompleksinius angliavandenius ir vartoti jų kuo daugiau. Ypač akcentavo javus. Tiesą pasakius, daugumai šiandien “javai” asocijuojasi su batonu, kurio gamyboje naudotos pramoninės mielės ir mažiausiai 5 “kokybę gerinantys priedai”, kurių pavadimimus peskaityti taip pat sudėtinga, kaip hieroglifus.

George’as buvo pirmasis asmuo, kuris grūdus, daržoves ir vaisius pavadino “kompleksiniais angliavandeniais”, šis terminas naudojamas iki šiol.

Tapo oficialu: jei nenori mirti nuo širdies ligų, atsisakyk gyvulinės kilmės/sočiųjų riebalų! Valgyk duoną, tačiau pirmiausia užsitepk ploną sluoksnelį margarino. Va taip!

Ir aleliuja! Naujajai pramonės šakai atsivėrė iki tol sunkiai darinėjęsi vartai: visu pajėgumu buvo pradėti gaminti nuriebinti produktai!

Taip, kaip riebus ir pusriebis pienas staiga tapo nuodu, o nuriebintas  –  siaubingai neskanus, buvo sugalvota jį “gerinti” cukrumi. Svarbiausia, kad jis tapo “Low Fat”, o į kitus ingredientus dėmesio per daug niekas nekreipė.

Atsirado Low Fat javų produktai. Niekas nesidomėjo, kiek miuslikuose slypi cukraus, koks jų kaloringumas. Svarbiausia, kad javų dribsniuose nebuvo “pavojingų” riebalų. Kiekvienas žmogus buvo nuolat atakuojamos reklamų apie “sveiką dienos pradžią” ir galėjo ramiai į aukštumas kelti savo insulino lygį.

Augalinių aliejų pramonė taip pat iki galo atsuko kranelius. Akcentas  –  aliejuje nėra cholesterolio! Tai, kad aliejus buvo nestabilus, greitai oksiduodavosi ar būdavo “persotinamas” (rafinuojamas), nieko nejaudino. Juk cholesterolio tai nėra! Reiškia, mes išgelbėti!

Visas kiaušinis, toks, kokį sukūrė gamta ir kokį žmonija valgė tūkstančius metų, 1977 m taip pat buvo paskelbtas blogiu. Kaip ir sviestas. Užtat visur “maišėsi” margarinas. Ypatingas simpatijas užsitarnavo nuriebintas margarinas bei majonezas.

George’as McGovern, kuris oficialiai įtvirtino natūralių riebalų “pavojingumą” ir juos pakeitė dirbtiniais aliejukais, buvo būtent tas žmogus, kuris tai ir galėjo padaryti. Juk mes visi, iš esmės, tik ir laukiame, kad mitybos pagrindus mus dėstytų ISTORIJOS PROFESORIUS, tiesa?

Tuo metu, kai viešai ir intensyviai skelbiamos jo “tiesos”, George’ui jau 90 metų, jis labai ligotas ir, ko gero, paskutinės savo gyvenimo krizės nepergyvens.

Taigi, visa tai vyko, kai man buvo 10 metų. Šį tekstuką skaitantis jaunimas, tikriausia, sakys, kad tai buvo labai seniai, tačiau jei imti žmoniją, kaip rūšį, tai įvyko prieš 40 sekundžių.

Jau beveik 40 metų, kai “politkorektiški” mitybos “žinovai” sėja riebalų bei cholesterolio baimę. Tai daroma ir šiandien. Štai vienas iš pavyzdžių:

Ir šiandien dauguma dietologų pacientams rekomenduoja margariną bei parduotuvines virtas dešras. Asmeniškai pats ne kartą stebėjau “dietos planų” kopijas ir nuoširdžiai stebėjausi: nejau šie dietologai taip nemyli savo darbo? Nejaugi jiems nekyla noras pasidomėti, kaip ir kas yra iš tikrųjų?

Ar jau atėjo laikas mokyklose dėstyti naujas pamokas   –  apie tikrąją sveikatą, jos priežiūrą, mitybą? Gal reiktų kiek sustoti ir susimąstyti  –  kodėl, nežiūrint įvairių “PSO rekomendacijų” bei “britų mokslininkų tyrimų”, žmonija vis labiau serga, silpnėja ir tunka? Ar ir toliau judėsime iš inercijos  –  po senovei? O gal reiktų pagaliau pripažinti, kad per paskutinius 40 metų išplitęs dietologinis “mainstream’as” yra nusikalstama veikla?

Bet dar ne viską paminėjau. Kiekvienas geras Daktaras turi savo medicinos sesutę, kuri aktyviai talkininkauja savo mylimam daktarėliui.

Nathan Pritikin buvo tiesiog radijo “Mileva” “budintis”, kai reikdavo platinti informacija apie Low Fat maisto naudingumą bei galimybę jo pagalba atsikratyti ligų bei nutukimo. Na, nebuvo jis jau toks visai blogas žmogus: kartais rekomenduodavo produktus, kurių sudėtyje buvo pilnas grūdas, reklamuodavo raw maistą, taip pat pasisakydavo už cukraus eliminavimą iš maisto produktų. Bet su sąlyga, kad iš maisto bus pašalinti visi riebalai! Taip besimaitindami žmonės iš tikrųjų liesėjo ir mažindavo cholesterolį, tačiau tai neturėjo jokio ryšio su riebalų mažinimu. Mat, iki tol jie dažniausiai maistą gamindavosi mikrobangų krosnelėse, na, ne gamindavosi, tiesiog pasišildydavo jiems “pigiai ir skaniai” pilną cukraus bei krakmolo sukurptą produktą, kurio sudėtyje dar būdavo margarinas ar pigūs augaliniai aliejai. Žmonės liesėdavo dėl to, kad jie, pagaliau, maistą pradėdavo gamintis namuose, tyrinėjo ir rinkdavosi produktus ir vengdavo fabrikatų. Tačiau iš riebalų gaunama energija sudarė tik 10 procentų visų energijos resursų. Tai buvo tikras ekstrymas!

Pačiam Natanui toks režimas išgelbėjo širdį (kai jam buvo 40, jo širdis buvo nesveika, tačiau jis pagijo), tačiau ekstra Fat Low režimas niekaip nepadėjo pasveikti nuo leukemijos ir depresijos. Būdamas 69 metų vyras nusižudė.

Tai nestebina, ypač žinant, kad 70 procentų smegenų (be vandens) sudaro riebalai ir cholesterolis. Tai pat žinoma, kad riebalai bei cholesterolis  –  pagrindinė visų kūno ląstelių membranų statybinė medžiaga. Taip pat organizmas privalo gauti sočiųjų bei nesočiųjų riebalų rūgščių. Ši įvairovė tik į gera. O įsivaizduokite, kai organizmas gauna tik pusę jam reikalingos medžiagos…

Galbūt nežinojote, kad motinos pienas, tai “produktas” su didžiausia cholesterolio koncentracija (šiais laikais ir kūdikiams kuriamos “sveikos” dietos, motinos pienas keičiamas soja)?

Visa tai buvo daroma tam, kad stabdyti širdies ir kraujagyslių ligas.

Ar sustabdėme?

Be abejo, kad ne! Nuo širdies ir kraujagyslių ligų niekada nebuvo mirštama taip dažnai, kaip šiais laikais. Kaip ir nuo diabeto. Ir niekada pasaulis nematė tiek daug nutukusių žmonių.

Parduotuvių lentynos, prikrautos Low Fat produktų, išsigelbėjimo nesuteikė…

***

Kai prasideda judesys (kaip ir kiekviename kare), į areną išeina SPEKULIANTAS.

Mūsų istorijoje tai   –  David Wallerstein’as.

Kinotetruose spragėsiu bei gazuotų gėrimų pardavimai mažėjo. David’o viršininkai nuolat spaudė jį; daryk ką nors, sugalvok ką nors! David’as išmąstė, kad žmonės daug neperka, nes yra tinginiai ir, kai viską suvalgo bei išgeria, tingi keltis ir nusipirkti dar. Taip pat klientai bijo, kad jei valgys antrą porciją, pataps panašūs į paršiukus. Todėl David’as sugalvojo, kad reikia padidinti porcijas. Verslas suklestėjo, ir David’o talentą bei gabumus  pastebėjo “McDonald”as. Pastebėjo ir įsidarbino.

Talentas ir gabumai, išreikšti skaičiais, atrodė štai taip:

  1. 1960 m. “Mc Donalds” bulvyčių porcijos kaloringumas  –  200 kcal
  2. 1970 m. “Mc Donalds” bulvyčių porcijos kaloringumas  –  320 kcal
  3. 1990 m. “Mc Donalds” bulvyčių porcijos kaloringumas  –  540 kcal
  4. Šiandien “Mc Donalds” bulvyčių porcijos kaloringumas  –  610 kcal

Kadaise pietūs šiame “restorane” buvo verti 590 kcal, šiandien  –  1550.

Logiškas nusistatymas “dabar valgysiu daugiau, o paskui mažiau” nebeteko prasmės. Žmonija neteko savikontrolės.

David’o idėjos nugalėjo ir tapo Fast Food industrijos pagrindu. Jo stilius ypač aiškiai matosi prekybos centruose. Jei šiandien užeisite į parduotuvę, norėdami nusipirkti vieną pakelį čipsų, galite nusipirkti ir tris didelius maišus, nes už tokius kiekius (didesnėse pakuotėse) gausite neįtikėtinas nuolaidas. Nors eidami šalia veidrodžio, stebėsite save ir tuo pačiu savęs nekęsite…

Tai panašiai, kaip, kad moteris nusipirktų 3 poras aukštakulnių batelių, nors viena pora spaudžia, antra  –  trina pirštuką, o trečia   –  kulną. Bet perkama nes LABAI PIGU! APSIMOKA! Nors realybėje jai aukštakulnių iš vis nereikėjo! Sekantį kartą, kai apsipirkinėsite, pamąstykite: ar jums tas daiktas (produktas) iš tikrųjų reikalingas? Ir tada išgirsite, kaip David’as Wallerstein’as jums tyliai šnibžda:

“Imk! Juk nuolaida… Imk! Pamatysi, tau prireiks… Imk! Štai tą didžiausią pakuotę… Ei! Juk… sutaupysi!”

Fast Food’as  tai, iš esmės, maistas, kuriame nėra skaidulų. Greičiau paruošiamas, lengviau sušaldomas. Jo pliusai  –  greitai paruošiamas, taupomas laikas. Tuo visas geruma ir baigtas. Skaidulų trūkumas priveda iki to, kad šalia tokio “maisto” mums reikia nusipirkti ir žvakučių nuo hemorojaus.

***

Verslo planas gana paprastas:

Vieni kuria pigius ir nenaudingus (net nuodingus) produktus tačiau nuolat skelbia bei aiškina apie jų naudą;

Kiti nustato tam tikras sveikatos “normas”, mus visus paskelbia ligoniais ir aprūpina vaistais;

Treti mums pardavinėja liesėjimo preparatus bei metodikas, kurios, aišku, iki galo veiksmingos nebus niekada.

Jei istoriją galima pavadinti “gyvenimo mokytoja”, ko mes galėtume pasimokyti (kas susiję su mityba ir sveikata)  iš praėjusių 50 metų? O gal tai per daug trumpas laiko tarpas, kad susivoktume, jog maitinamės neteisingai ir visos oficialiosios “tiesos” skirtos tik tam, kad mes neišbristumę iš padidinto vartojimo ir, rezultate, nuolatinio gydymosi, liūno?

Mano prosenelis valgė visą kiaušinį, trynio tikrai neišmesdavo.  Negėrė ir nieko nežinojo apie iki nulio nuriebintą pieną. Nebijojo sviesto. Nesistebėdavo saulėgražų aliejaus kainomis, nes tokio, paprasčiausia, nebuvo, tad, naudodavo kiaulių taukus. Net ir cukrus, iki XIX a, buvo neįtikėtinai brangus, tad, pyragai ir kitokie saldumynai buvo gaminami tik švenčių progomis, o ne kasdienei mitybai. Visi valgydavo riebų maistą (kas turėjo) ir šis maistas buvo, kaip čia pasakius, pats ekologiškiausias, kaip dabar kiti klaidingai vadina  –  organinis. Prosenelio vištaitės lakstė po kiemą, lesė sliekus , o karvės ėdė žolę.

Tokia pati situacija ir su jūsų proseneliais.

O genetika nepasikeitė. Paprasčiausia, mums atsitiko nelaimė  –  buvome okupuoti mitybos nacistų, apie kuriuos pasakojau visose trijose dalyse.

Pats laikas išsivaduoti.

Saulius Veržikauskas

Posted in Žmonijos nutukimo istorija and tagged , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *