Žmonijos nutukimo istorija. II dalis

tęsinys. Pradžia čia

Nacistinė Vokietija turėjo savo PROPAGANDOS SKYRIAUS VADOVĄ  –  Jozefą Gebelsą. Šis karas taip pat turi savo Gebelsą.

Propagandos vystymui Gebelsui reikėjo dviejų dalykų: gražaus pasakojimo ir Vado palaikymo. Vadas, be abejo, buvo Hitleris.

JAV maisto pramonės išsivystymo metu Vadu tapo javai ir gaminių iš jų pramonė.

Prieš susipažindami su maisto pramonės Gebelsu, turėtume prisiminti (jei nepamenate  –  skaitykite pirmąją dalį ), kad mūsų pasakojime dar dalyvauja KOLABORANTAI bei PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMAS.

*    *    *

1929 metais KOLABORANTAS  CLARENCE BIRDSEYE visuomenei pasiūlė šaldytą maistą. Gyvendamas Kanados šiaurėje, ne kartą stebėjo, kaip vietiniai gyventojai šaldo maisto produktus. Tad, 1922 metais įsteigė kompaniją, užsiimančią jūros gėrybių šaldymu, tačiau jau po 2 metų, nesant suinteresuotumui, kompanija prapuolė.

Tada ponas Birdseye išvystė naują maisto užšaldymo metodą  –  giluminį ir tuo pagrindu įsteigė naują kompaniją  –  „General Seafood Corporation“.

1929 metais ją brangiai pardavė „Goldman Sachs“-ui. Tuometinė problema buvo šaldiklių trūkumas supermarketuose, tačiau tai nesutrukdė ir toliau gaminti 26 įvairius šaldytus produktus: šaldytą mėsą, žirnelius, špinatus, vaisius, uogas, jūrų gėrybes ir žuvų file.

Kai 1934 metais savitarnos parduotuvėse atsirado pirmieji šaldikliai, buvo pastebėta, kad tai labai apsimoka: visose JAV šeimininkės įvertino patogumus, kuriuos teikė šaldyti maisto produktai. Šaldikliai žaibiškai išplito po visus prekybos centrus.

Iš pradžių buvo pardavinėjami paprasti, sveikatą teigiamai veikiantys šaldyti, tačiau neperdirbti maisto produktai, bet praėjus vos dvidešimčiai metų, šaldiklių turinys užsipildė pusfabrikačiais, kurių sudėtyje buvo daug įvairių kenksmingų ingredientų.

Pirmuosius šaldytus gatavus patiekalus rinkai pristatė „Swanson“.  Iš anksto pagaminti “kompleksiniai pietūs”, kuriuos sudarė, pavyzdžiui, “žuvis su žirneliais” buvo priimti su entuziazmu, 0 jau nuo 1960 metais kartu su šiais patiekalais buvo pardavinėjami ir desertai. Paprastai šiuos “patiekalų” rinkinėlius vadindavo „TV Dinner“. Ir taip, nuo elementarių  „Birdseye“ siūlytų šaldytų produktų, buvo prieita iki sekančių reklamų:

Clarence pats vienas niekaip negalėjo pakeisti vartotojų įpročių, tam reikėjo daug visokios papildomos įrangos.

Šią problemą išsprendė kitas KOLABORANTAS, Percy Le Baron Spencer, kuris Antrojo pasaulinio karo metu išvystė technologiją, vėliau naudotą mikrobangėse krosnelėse.

Pirmoji tokio tipo krosnelė, vadinosi „Radarange“ ir parduota jau 1947 metais! Tarp 1955 ir 1967 metų buvo kuriami kiek mažesni modeliai, kurie galėtų užimti vietas kiekvienoje eilinėje virtuvėje.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga pakeitė moterų kasdienybę: jos pradeda masiškai mokytis, vis daugiau dirba ir leidžia laiką ne namuose, toli nuo virtuvės. Taigi, naujieji virtuvės prietaisai išsprendė atsiradusią naują problemą: laiko trūkumą.

Jei produktai būtų buvę neperdirbti ir tik sušaldyti, nebūtų jau taip ir blogai. Betgi verslą daryti gi reikia! O pats efektyviausias būdas generuoti didesnį pelną  –  brangius ingredientus keisti pigiais. Kam siūlyti visą šnicelį, jei į mažiau kokybišką mėsą galima pridėti miltų, sojos ir dar daug visokio “gėrio”? Ir, žinoma, daug druskos, kuri tarsi “užmaskuoja” pigių ir gomurį nemaloniai veikiančių ingredientų skonį.

Įsivaizduokite: tada žmonės PIRMĄ KARTĄ istorijoje nebežinojo, ko jiems pridėta į patiekalus ir ką jie valgo!

*    *    *

Ir tuo pačiu metu karo arenoje pasirodo pirmoji PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO atstovė  JULIA CHILD.

JULIA CHILD

Ši amerikietė, prieš iškeliaudama su vyru diplomatu į Prancūziją, maisto gaminti nemokėjo. Ten įsimylėjo vietinę virtuvę, kuri labai skyrėsi nuo standartinės amerikietiškos, kurios pagrindas buvo bulvių ir mėsos kepimas orkaitėje. Tiesą pasakius, įsimylėjo taip smarkiai, kad baigė prestižinę, seniausią kulinarijos mokyklą pasaulyje  –  Le Cordon Bleu.

Tada sumanė, kad norėtų meno gaminti gerą maistą išmokyti amerikietes moteris. Ir dar daugiau: išmokyti žmones valgyti tikrą ir teisingą maistą! Moteris galvojo, kad sugebės sužadinti norą mėgautis subtiliais, tikrais skoniais.

Vedama lozungo “Mėgstu maistą, kurį ruošiu ir ruošiu maistą, kurį mėgstu”, parašė dievišką ir nepakartojamą kulinarinę knygą Mastering the Art of French Cooking

kurią ir šiais laikais privalo turėti kiekvienas, nors kiek save gerbiantis gero, tikro maisto puoselėtojas. Ji parašė daugybę maisto gaminimo knygų, sukūrė televizijos programų (geriausiai žinoma The French Chef, kuri pasirodė 1963 m.). 2009 m. Nora Ephron sukūrė filmą Julie ir Julia, kuriame Julią Child vaidina Meryl Streep.

Kaip bebūtų gaila, tačiau moterims, įpratusioms prie greito TV Dinner stiliaus “maisto”, šildomo mikrobangų krosnelėse, Julios patarimai “neprilipo”, arba sudomino tik nedidelę amerikiečių moterų dalį. Taigi, pasipriešinimo judėjimas buvo nesėkmingas. Per TV žiūrėdavo, kaip Julia ruošia jos žymųjį  „Beef Bourguignon“ su vynu “Chianti”, ir visą tą nuostabų vaizdelį užkąsdavo eiliniu hotdogu, užsigerdavo pepsikola…

Mirė moteris likus dvejoms dienoms iki gimtadienio (iki 92 m), o per savo gyvenimą suvalgė tiek sviesto, kiek per metus laiko pagamina vienas didesnis sviesto fabrikėlis :). Ir mirties priežastis tikrai nebuvo nei “padidėjęs cholesterolis”, nei širdies problemos…

*    *    *

Pradėti reklamuoti dirbtinius maistų produktus iš javų apsiėmė PROPAGANDOS SKYRIAUS VADOVAS ANCEL KEYS.

Šis žmogus (būtent tada, kai buvo pradėta gaminti daug “maisto” produktų iš javų, kurių anksčiau žmonija net ragavusi nebuvo) dešimtmečiais vertėsi per galvą, kad tik įrodytų, jog mūsų visais laikais naudoti riebalai yra … pavojingi mums patiems.

Ar galima juo tikėti?

Šio žmogaus teorija, taip vadinama “Lipidų hipotezė” (Lypid Hypotesis) pirmą kartą pradėta analizuoti dar 50  –  aisiais metais. Kaip tik, kai buvo pradėti spausti “gerieji” augaliniai aliejai, tad, naujoji pramonė visomis keturiomis pritarė įdomiai lipidų teorijai. Tyrimai buvo atliekami šešiose šalyse ir 1953 metais galutinis rezultatas  –  grafikas, buvo publikuojamas “Times” pirmąjame puslapyje.

Šiandien jau žinoma, kad Ancelis naudojo tik 6 šalių rezultatus, nors galėjo naudoti 22! Mat, likusios 16 šalių niekaip nesiderino su jo “hipoteze”, kuri bando susieti sočiuosius riebalus su mirtingumu nuo širdies ligų. Tad, likusios šalys buvo “išmestos”, viena iš jų  –  Prancūzija, kurioje sotieji riebalai buvo ypač populiarūs, o susirgimų širdies ligomis buvo nedaug.

Grafiko apačioje, kaip geriausi pavyzdžiai, atsidūrė Japonija ir Italija.

Taip, šiose šalyse spirgai ir lašiniai per daug nevartojami, tačiau šios šalys nelabai naudodavo cukrų bei perdirbtą maistą. Abi šalys turi neblogai saugomą kulinarinį paveldą, kurio pagrindas  –  vietiniai neperdirbti maisto produktai. Pavyzdžiui, japoniškas fastfood’as gaminamas iš šviežios žuvies ir dumblių, o italai naudoja daug kokybiško alyvuogių aliejaus, sūrių, daržovių ir kumpių.

Didžiausios rizikos šalys (pagal hipotezę)  –  JAV, Kanada ir Australija  –  patys didžiausi sočiųjų riebalų vartotojai .

Pačioje “juodosios statistikos”viršūnėje buvo šalys, kuriose valgomos spurgos, aliejuje virti miltų gaminiai, bulvytės ir hamburgeriai (mėsa su miltais). Garantuotai, kad šių šalių gyventojai nevalgė nei naminių kiaušinių, nei sviesto karvių, ėdančių paprastą žolę, nei krūvų naminių daržovių  –  juk jos netinka su coca cola ir ledais su karameliniu užpilu.

Savo tyrime Keys’as, tarp kitko, pastebi, kad sočiųjų riebalų vartojimas eina kartu su cukrumi (paprastu cukrumi ir miltais). Gerai, kad tai apskritai pastebėjo, bet visai ne super, kad į tai nepažiūrėjo rimčiau ir neperspėjo vartotojų. Cukrus jam atrodė, ne tokia jau ir svarbi “priemaiša”, nors dar 1820 metais vidutinis vartotojas per metus suvalgydavo apie 4.5 kg cukraus, kai dabar jo suvalgoma “šiek tiek” daugiau  –  apie 75 kg!

Tai, kad žmonija buvo užversta iki tol nenaudotais maisto produktais, kad pirmą kartą buvo pradėti milžiniškais kiekiais vartoti transriebalai, kad žmonijos gyvenimo ir mitybos stilius, taip sakant, pasikeitė per vieną naktį, pono Ancelio nejaudino. Jis karštai troško, kad visas naująsias ligas būtų galima tvirtai susieti su sočiųjų riebalų vartojimu, o cukrus… O cukrus  –  nieko baisaus.

Ancelio teorijos pripažinimo pasekmės: per paskutiniuosius 80 metų cholesterolio suvartojimas padidėjo tik 1%, o štai augalinių aliejų  –  net 400%. Cukraus ir perdirbtų maisto produktų  –  60%. Nutukimo, diabetų, mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų niekada nebuvo tiek daug, sviesto niekada nebuvo valgoma tiek mažai…

Galų gale šis užsispyręs žmonių naikintojas, sulaukęs 100 metų amžiaus, numirė. Paradoksas, tačiau blogiukai kartais gyvena labai ilgai…

Kas dar vyko tuo laikmečiu, kai buvo platinama “Key’sio Evangelija”?

Ar atsirado eretikų, kuriuos reiktų kuo greičiau sudeginti ant laužo?

1955 metais Prezidentas Eizenhaueris patyrė savo pirmąjį širdies smūgį (miokardo infarktą). Tada jam buvo 64 m, o cholesterolio lygis kraujyje  –  6.3 (tada riba buvo 8. o ne 5, kaip dabar!). Iš tikrųjų, gerai, kad patyrė, nes iki šios dienos labai jau mėgo džiną su toniku, buvo užkietėjęs rūkorius ir sirgo Krono liga. Medijos pradėjo akciją: visur, dieną naktį, buvo skelbiama, kad Prezidentui sveikata atstatyta nekaloringos dietos pagalba, maksimaliai ribojant maistinio cholesterolio vartojimą. Apie tokią dietą, nori ar ne, išgirdo visą Amerika. Ir klausytojų visai nedomino, kad po tokios dietos Prezidento cholesterolis “šoktelėjo” iki žymos 10, kad jis patyrė dar kelis širdies smūgius ir, galų gale, mirė po paskutinio  –  lemtingojo.

Visą tą laiką “Amerikos širdies asociacija” (American Heart Association) aktyviai propagavo Keys’o idėjas ir per TV bei kitas informavimo priemones visus amerikiečius ragino pereiti prie liesesnės mitybos bei atsisakyti maistinio cholesterolio, taip pat rekomendavo vartoti kuo daugiau “sveikų” augalinių aliejų, margarino ir javų produktų. Tikriausia, rekomendavo tam, kad visų širdys būtų tokios pat sveikos, kaip Prezidento Eizenhauerio :). Beje, šios širdininkų asociacijos įkūrėjas buvo tas gydytojas Paul Dudley White, kuris Prezidentą ir gydė.

Tuo laikmečiu atsirado ir profesionalių pasipriešinimo judėjimo narių, tokių, kaip John Gofman, Pete Ahrens, Margaret Albrink i Peter Kuo, kurie bandė priešintis dideliam angliavandenių vartojimui ir manė, kad Ancel’io tyrimas buvo toks neprofesionalus, kad teikti mitybos rekomendacijas jo pagrindu buvo tiesiog nusikaltimas. Vienas žymesnių to laikmečio kovotojų  –  John Yudkin, profesorius, dietologas ir knygos “Švarus, baltas ir mirtinas” (Pure, White and Deadly) autorius.

Visi kovotojai buvo ignoruojami, iš jų buvo pasijuokta. Per daug pasaulyje buvo rafinuotų aliejų, per daug margarino, kad būtų leista laisvai reikštis šių “produktų” priešininkams… Jie tik trukdė.

tęsinys

Saulius Veržikauskas

 

Posted in Žmonijos nutukimo istorija and tagged , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *