Trys mėsavalgių grupės. Kuri jų atspariausia ligoms ir gyvenimo sunkumams?

Sako, kad degtinė su ledu kenkia inkstams. Džinas su ledu  –  kepenims, o viskis su ledu  –  širdžiai. Po velnių, koks tas ledas kenksmingas!

Panašiai apie normalius valgytojus ir jų vartojamą mėsą atsiliepia dažnas nemėsavalgis ir kiekvienas žoliavalgis.

Oi, kažkada jau pasižadėjau, kad su anais dvasinguoliais nebesiginčysiu, tačiau mano žemiau pateikta informacija bus naudinga patiems mėsavalgiams.

O ar kada nors pagalvojote, kad šiais laikais teisingai maitintis mėsa yra vos ne menas? Ir, žinoma, menininkų mūsų tarpe ne tiek ir daug, tad, gal būtų įdomu susipažinti bent su šios meno rūšies pagrindais?

Žoliavalgiai, kaip ir visada, viską suplaka į vieną krūvą. Jiems mėsavalgis  –  visą pasaulio šlamštą į save kišantis padaras, prie to dar ryjantis lavonus, užsigeriantis šnapsu ir net žolelės užtraukiantis. Bet akcentuojama, žinoma, tik mėsa. Lygiai taip pat, kaip alkoholizmo atveju  –  ledas.

Aiškiai suvokiu, kad žoliavalgių praplautoms smegenėlėms visko, apie ką čia rašysiu, suprasti negręsia net teoriškai, tad būtų malonu, jog toliau esantį tekstą skaitytų normalioji, gal laikinai ir kiek klystanti (mitybos klausimais) skaitytojų dalis.

Taigi, mėsavalgiai gali būti skirstomi į 3 dideles grupes

Pačioje prasčiausioje mano mitybos brolių grupėje yra tie valgytojai, kurie, iš esmės, dėl tokių smulkmenų, kaip maistas, nesuka galvos. Valgo jie viską, kas yra kramtoma ir kas turi nors kokį skonį. Mėsa jų racione energetiškai sudaro tikrai mažą dalį, nes visą organizmui reikalingą energiją jie gauna iš krakmolingų padažų, miltinių patiekalų, saldumynų, bulvių ir bulvyčių fri bei kitokio pigaus šieno. Šioje grupėje daugiausia jaunų žmonių, kurių medžiagų apykaita dar tokia galinga, kad organizmas gali suvirškinti ir gryną akmenį. Šiai grupei jaunystėje priklausiau ir aš. Skirtumas tik tas, kad anais laikais parduotuvėse šlamšto gauti galėdavai tik ilgai ir nuobodžiai ieškodamas, nes iš esmės, jo niekas dar negamino  –  nebuvo “šiuolaikinių modernių” technologijų ir visa žmonija, o ypač jos sovietinis blokas, buvo nepataisomai atsilikusi. Noriu pasakyti, kad nuodytis anais laikais buvo kur kas sudėtingiau, kas tų laikų jaunimą ir gelbėjo. Gi dabar šlamštmaisčio tiek daug, kad jei prekybos centre į krepšelį dėsi viską iš eilės ir nesirinkdamas, galima prognozuoti, kad iš 100 “maisto” produktų normalių bus gal tik pora  –  trejetas. Šiuo klausimu mūsų aptariamai  mėsavalgių grupei nepasisekė, todėl, koks stiprus ir energingas bebūtų jaunimas, jo gretose matome vis daugiau nutukėlių, kurių, atitinkamai, prasta ir sveikata. Vis tik nuodai ima viršų, po jų kojomis krenta didelė žmonijos dalis. Vien Didžiojoje Britanijoje pagal oficialią statistiką nutukęs kas trečias paauglys.

Ir, be abejo, visiems žoliavalgiams čia viskas aišku  –  kalta mėsa!

Antrąjai grupei priklausantys mėsavalgiai galvoja jau kiek daugiau. Tai, galima sakyti  –  saikingieji mėsos vartotojai, realiai bandantys rūpintis savo sveikata, sportininkai, fiziškai aktyvūs, subrendę ir mąstantys žmonės. Šie žmonės įsitikinę (dažniausia), kad įvairios sveikatų ministerijos ir PSO siūlomos mitybos piramidės yra teisingos, todėl savo racione pirmenybę teikia lėtai įsisavinamiems angliavandeniams, vartoja daug augalinės kilmės riebalų ir, žinoma, nepamiršta žuvies su mėsa. Kai kurie apsiriboja vien žuvimi, be mėsos. Šios grupės  narių tarpe daug sportininkų ir kitokių fiziškai aktyvių “sveikuolių”, kurie, galima sakyti, užstrigo tam tikrame smegenų vystymosi lygmenyje. Ne vienas esame stebėję tragiškas iki šiol buvusių kokių nors profesionalių sportininkų transformacijas, kai jiems ilgus metus įprasta, angliavandeniais turtinga mityba, nekeičiama ir pasibaigus sporto karjerai sugriauna sveikatą. Taip, žmonės yra inertiški, tačiau tokiais galėtų būti jų kūnai, o ne mąstymas.

Šioje grupėje daug tikinčiųjų įvairiais stebuklingais dalykėliais: organizmo detoksikacija per padus ar klizmų pagalba, vėžio gydymu soda ir žolelėmis, stebuklingais “5 jaunystę nešančiais produktais”, vaisių ir sulčių nauda stiprinant imunitetą ir taip toliau ir be galo. Stebuklų, kuriais tiki žmonės,  sąrašas būtų tikrai nemenkas ir, nemeluosiu, užimtų bent savaitę laiko, vien juos surašyti.

Žinoma, nors šioje grupėje žmonės subrendę labiau, nei pirmosios grupės atstovai, tačiau čia esančių jau ir kiek kitoks amžius, kiek labiau nusilpęs organizmas, sutrikusi medžiagų apykaita, todėl jie realiai bando rūpintis sveikata ir labai dažnai, kaip ir žoliavalgiai, dėl savo blogos savijautos pradeda kaltinti būtent tik mėsą.

Jei iš pirmosios grupės atstovų žoliavalgiais tampama iš durnumo bei fanatizmo, tai šioje grupėje žmonės šį kelią pasirenka patys ir gerai apsvarstę. Ir visa tai dėl nemokėjimo analizuoti bei informacijos trūkumo. Bet kokiu atveju, ši žmonių grupė   –  labiausiai paplitusi, todėl kiek kitokios, grupės narių suvokimą apie teisingą mitybą griaunančios tezės, kelią skinasi sunkiai ir lėtai. Todėl normalu, kad didžioji žmonijos (mėsavalgių) dalis ir toliau besąlygiškai pasitiki “ilgai grojančiais” angliavandeniais bei augalinės kilmės riebalais.

Aristokratiškas maistas. Nieko nereikalingo: jokių duonų, bulvių, riebalai – tyras alyvuogių aliejus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Na, ir paskutinė, pati menkiausia grupelė, kurios narius būtų galima pavadinti mitybos aristokratais. Bet ne dėl maisto produktų brangumo, o dėl tikrai aristokratiško, išmintingo pasirinkimo ir vartojimo. Beje, kad tapti mitybos aristokratu, reiktų būti kuo paprasteniu, kuo mažiau atitolusiu nuo savo prigimties, nuo gamtos, nuo gyvenimo esmės. Čia nepadės nei išsilavinimas, nei įšsiugdytas kultūringumas, nei mistinis dvasingumas. Kalnuose avis ganantis senelis, mintantis tų pačių avelių pienu, sūriais, kartais sukertantis ėrienos tirštos sriubos su valgomosiomis žolelėmis  –  aukščiausioje mitybos aristokratiškumo pakopoje. Kažkas panašaus įmanoma visur, net ir Lietuvoje. Šios grupės nariai aiškiai suvokia, ko trūksta jų organizmams ir kaip tai patenkinti. Jiems nereikia iš užjurio vežamų stebuklingų ar “cholesterolio neturinčių” produktų, nes jie jau suvokė, kad, būtent maistas, turtingas cholesteroliu, pats geriausias ir “teisingiausias”. Šios grupės nariai valgo gana mažai, tačiau tai, ką deda į burną, pilnai patenkina visus organizmo energetinius ir restauracinius poreikius.

Minta jie kuo natūralesnėmis sąlygomis užauginta mėsa, vartoja kuo daugiau gyvulinės kilmės riebalų, gardžiuojasi kuo paprastesnėmis, nekrakmolingomis daržovėmis, retkarčiais skanauja neužterštą riebią žuvį, naudojasi visomis miško teikiamomis gėrybėmis: grybais, uogomis, riešutais. Tai  –  tikrasis mėsavalgis, kuris nevartoja jokio pašalinio šlamšto ir, atitinkamai, vedamas šviesaus proto aiškiai mato realybę, pasaulį, priima adekvačius sprendimus, nežino fanatizmo, nesidomi tikėjimais, o rūpinasi savimi ir savo artimaisiais. O juk tai gyvenime ir yra svarbiausia.

Šių grupės narių mėsos ryjimu kaltinti nedrįsta niekas. Na, kartais pabando, bet po to greitai pabėga: per daug viskas pas tokį kaltintoją skysta. Ir smegenėlės ir kiaušinukai. Bet tikras aristokratas aristokratu išliks bet kokiu gyvenimo atveju ir tokiam kaltintojui mandagiai palinkės pasveikti 🙂

Visus kviečiu prisijungti prie facebook grupės “Tikras riebus maistas

Saulius Veržikauskas

Posted in Paplepėjimai, Pasakojimai apie maistą and tagged , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *