Sveikas žmogus geria vaistus “nuo cholesterolio”. Pamodeliuokime, kas jo laukia

Vakar kreipėsi moteris, susirūpinusi savo sveikata. Paklausus, kas ją labiausiai jaudina, atsakė, kad per didelis cholesterolio lygis kraujyje.

Paprašiau atsiųsti keturis skaičiukus: bendra cholesterolį, gerąjį, blogajį ir trigliceridus. Po to panaudojęs visiems (net ne medikams) prieinamas formules, suskaičiavau, kad moteriškės cholesterolio lygis, praktiškai, idealus, o trigliceridai – puikūs.

Moteris užsiminė, kad gydytojas ją bandė “pasodinti” ant statinų. Tai reiškia, kad būtų dirbtinai mažinamas cholesterolis kraujyje. O tai taip pat reiškia, kad būtų blokuojamas cholesterolio gamybos kelias kepenyse. Tai, kaip suprantate, reiškia, kad būtų gadinamos kepenys ir tokiu būdu žmogus būtų “gelbėjamas” nuo cholesterolio…

Pjauname ranką, kad išgelbėti koją

Kuo labiau gilinuosi į “cholesterolio reikalus”, tuo labiau šiaušiasi mano žili plaukai. Žmonės masiškai sodinami ant vaistų, kad juos apsaugoti nuo … savo organizmo apsauginių priemonių. Viskas, kas organizme gaminasi, gaminasi ne be priežasties. Burnoje niekada nebus nei per daug, nei per mažai seilių, skrandyje – virškinimo fermentų, kraujagyslėse – kraujo, atitinkamai, kraujuje – cholesterolio. Jei kažko nesveikai daugėja ar mažėja, reikia ieškoti tai sukeliančių priežasčių, o ne pulti viską mechaniškai reguliuoti.

Pastebėjau, kad “cholesterolio reikalas”  – viena didžiausių gąsdinimo priemonių. Tikriausia, milijonai žmonių pasaulyje kiekvieną dieną stresuoja dėl frazės “padidėjęs cholesterolis” ir, genami baimės, neperdedant, susimoka milijonus, milijardus įvairios vertės pinigų. Praktiškai jie moka ne už sveikatą, o už dvasios ramybę.

Geri vaistus nuo cholesterolio, reiškia, rūpiniesi savimi. Ramu ir gydytojams: jie padarė viską, ką ir turėjo padaryti, kas oficialiai rekomenduojama daryti. Ir tokiu būdu atsikratoma atsakomybės: juk viskas “pagal įstatymą”!

Kiek įžvalgesnis gydytojas dar gali paklausti, ar daug kiaulienos, kiaušinių valgote, ir, gavęs teigiamą atsakymą, būtinai patars:

 –  Vartokite mažiau riebalų, valgykite vaisius, daržoves ir javų košes, vaikščiokite, meskite rūkyti, nustokite vartoti alkoholį.

 –  Dėkui, gydytojau,  –  žavėsis cholesteroliu susirūpinęs žmogutis.

 –  Ir va, jums receptukas. Neužmirškite vartoti  –  kiekvieną dieną. Po mėnesio vėl pasidarykite kraujuką.

Ir laimingas, dar kol kas ne ligonis, išbėga iš poliklinikos, o galvoj sukasi mintys:

“Ai, ne aš vienas toks, visi mano amžiuje vartoja: vieni nuo cholesterolio, kiti  –  nuo spaudimo. Kodėl turėčiau būti kitoks?”

Viskas. Tuo visa “pagalba” sau ir baigiasi. Tvarka: dieta apibrėžta (na, juk gydytojas pasakė  –  liesas maistelis, sportas), vaistukai išrašyti, gydytojas patenkintas, vaistininkas laimingas, o ir pačiam, kažkaip, ant dūšios ramu.

O štai pasidomėti, ar vaistų pagalba mažinant cholesterolį kraujuje, yra pagydytas nors vienas žmogus, kažkaip į galvą nešauna. Ir gerai, kad nešauna, nes tokių, išgydytų, nėra. Susargdintų ir numarintų, minios, o štai išgydytų  –  ne.

Nes reikalas toks keistai suktas… Štai, kad ir ta moteriškė, kuri susirūpinusi cholesteroliu buvo. Sakėsi, kad jaučiasi sveika, antsvorio nėra, galva nesvaigsta, o kankina tik baimė dėl aukšto cholesterolio.

Nagi, pamodeliuokime situaciją.

Štai tokia sveika moteriškė, dėl savo nežinojimo, ar gydytojo tyčinio veiksmo, “atsisėda” ant vaistų. Jie realiai mažina cholesterolį, tai yra, kankina kepenis. Po kiek laiko (priklausomai nuo organizmo stiprumo), kepenys pasiduoda: jos turi gaminti organizmo būklę atitinkantį cholesterolio kiekį, ypač didelį kiekį, nes gydytojas papildomai dar uždraudė ir valgyti cholesteroliu turtingą maistą, tačiau ląstelės, cholesterolio vartotojos, jo niekaip negali gauti. Gauti tiek, kiek reikia. Bet koks uždegimas ar defektas ląstelėse malšinamas nepilnavertiškai  –  trūksta gelbėtojo, vardu “cholesterolis”. Juk vaistukai jį blokuoja.

Kepenys nesuvokia, kas vyksta: lygtai ir dirba visu pajėgumu, o ląstelės ir toliau klykia: duok, duok, duok daugiau!

Kepenims susisuka galva: na, kas čia darosi, po velnių?!

Ląstelės susinervinusios: nagi, kepenys, ko neaprūpinat cholesteroliu! Davai, davai, varykit, mes jau dustam, liesėjam, tuoj mirsim!

O vaistukai ir toliau ramiai bei metodiškai atlieka savo juodą darbą…

Ir taip sveikas žmogus tampa ligoniu, dėl pasireiškusių naujų negalavimų pradeda vartoti dar daugiau vaistų. Bet vaistukus “nuo cholesterolio” vartoja ir toliau.

Gydytojai turi darbo  –  ieško priežasčių, sukėlusių naujas ligas. Skiria gydymą. Farmacininkai vos spėja suktis prie prekystalio. Visi užsiėmę, visi uždirba, tik galutinis vartotojas, kuris už viską susimoka, tuoj tuoj atiduos savo gyvybę. Gaila, prieš mirtį nespės išsitirti kraujo, nes tyrimas jį pradžiūgintų: pagaliau, pagaliau, rekomenduojamas cholesterolio lygis normoje! Ir taip visa kova dėl sveikatos įgautų prasmę 🙂

Po ligonio mirties gydytojas užrašytų ilgą, lotyniškais žodeliais papuoštą mirties priežastį. Užrašytų protingai, kad kiekvienas, skaitantis suvoktų, jog medicina buvo susidūrusi su baisiomis sveikatos problemomis, kurias įveikti žmonija vis dar nepajėgi…

Pasaulyje kasmet išleidžiami milijardai ir milijardai. Kovai prieš save patį. O tereiktų žmoniško elgesio su ligoniu: ne jį apgauti, o pasakyti tiesą. Deja, tiesa šiais laikais mažai apmokama…

Saulius Veržikauskas

Posted in Cholesterolis and tagged , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *