Kas geriau: višta ant butelio, ar prie butelio?

Ar žinojote, kad pagal nepilnamečių nuteistųjų gyvenimo tiesas, arba, taip vadinamas paniatijas, negalima valgyti vištienos?! Mat, keptos šios ne visai taurios paukštės (aišku, anot išmintingųjų jaunuolių) kulšelės niekuo nesiskiria nuo gaidžio kulšelių. Matyt, jaunuoliai, vadovaujasi sena, kaip pasaulis tiesa: esi tai, ką valgai. O gaidžiais būti nenori niekas. Užtat nevalgo ir vištienos.

Na, bet, kaip sakė didysis Einšteinas, begaliniai yra tik du dalykai: Visata ir Žmogaus kvailumas. Nors, dėl Visatos dar galima suabejoti…

Šioje svetainėje kvailiai nesilanko. Na, užsuka kartais, kaip paklydę paukščiai, išsigąsta, karkteli ir iškeliauja toliau… Gero jiems kelio.

Šiandien noriu papasakoti, kaip be galo skaniai ir nesudėtingai išsikepti vištą. Besidomintys maisto gamyba, tikriausia, girdėjo apie „vištos ant butelio“ būdą, nors likusieji, ko gero, žino tik „vištą prie butelio“ 🙂

Taigi, šiandien: višta ant butelio!OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kalbėsiu maždaug apie 2 kilogramus sveriančią paukštę, nes nuo svorio priklauso ir kepimo laikas.

Retai kada iškepdavau skanią vištą – tai apačia išmirksta, tai vidus pusžalis, tai šiaip, iš principo, neskani. Pamenu, kartą netgi bandžiau kepti seną, kaimo laukuose besiganiusią vištaitę… Kepti baigiau puode, gavosi nepakartojamas buljonas.

Taigi, pirmiausia mes turime „susiorganizuoti“ paukštę, skirtą kepti ant griliaus. Tokių gražuolių pilnos parduotuvės lentynos, o taip pat ir turgūs. Na, aš kiek labiau pasitikiu turgaus prekeiviais, bet tai, kaip sakoma, mano asmeninė problema.

Paukštė turi būti nuoga, tai yra, nupešta. Skaniausia, kai višta, prieš kepant, pamarinuojama. Kad atsirastų nuostabus aromatas ir skonis, vištą pakanka marinuoti 2 valandas, nors ilgesnis marinavimo laikas taip pat nepakenks.

Marinatas gaminamas labai paprastai: į didelį indą (į kurį vėliau turės tilpti mūsų žvėris, tai yra, vištaitė) įberiame 2 – 3 valgomuosius šaukštus indiško kario (aš juk sakiau, kad tai nepakartojamas prieskonis!), šaukštą trintų raudonųjų paprikų (gali būti ir saldžios, o gali ir aštrios), valgomąjį šaukštą druskos. Ištrėškiame kokias 3 skilteles česnako, įpilame 2 šaukštus alyvuogių aliejaus ir išspaudžiame pusę citrinos.

Viską gerai išmaišome ir šia gelsvai – rusva košele ištriname visą vištą: taip pat neužmirštame ištrinti vidaus. Viskas. Vištaitė ilsisi ir bręsta.

Atėjus lemiamai valandai, turime jau būti pasiruošę tuščią alaus butelį, kurį užpildome paprastu vandeniu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad į butelį reikia įpilti kiek alaus ar net kokio stipresnio gėrimo, tačiau aš asmeniškai manau, kad gėrimus geriau pilti į burną, o ne į butelį, nukeliausiantį į karštą orkaitę. Tikrai – kelis kartus bandžiau pilti ir alų ir net slyvų degtinę, tačiau jokių didesnių skonio pokyčių nepatyriau. Esmė – marinate, o ne tame, kas tūno butelyje.

Taigi, savo kvepiančią vištą užmauname ant butelio. Dabar mums reikia virš vištos, ties butelio kakliuko pradžia, „pritaisyti“ citriną. Aš sugalvojau labai paprastą ir garantuotą būdą: į butelio kaklelį įdedu medinį iešmelį, ant kurio pamaunu citriną ir ji būna būtent virš vištos kaklo. Citrina reikalinga tam, kad po truputį leistų sultis, kurios gaivintų įkaitusį vištaitės kūną ir jam suteiktų papildomą aromatą. Todėl, prieš pamaudami citriną, jos apatinę dalį subadome. Taip sultys teisingiau varvės.

Višta ilsisi ant butelio. Butelis jau padėtas ant skardos. Aplink vištą, kaip aš mėgstu, išdėlioju moliūgo bei saliero gabaliukus. Prieš tai juos, aišku, taip pat apibarstau prieskoniais (ir vėl karis…) bei druska. Kas turi, gali pridėti šampinjonų arba kiek ploniau supjaustytų morkų. Tiktų, ko gero, ir ropės, jau nekalbant apie cukinijas. Na, aš kaip visada: siūlau dėti tai, ką turime. Nenustebkite, kad nesiūlau ryžių ar bulvių. Aš jų nevalgau (išskyrūs rissoto), todėl nežinau, kaip teisingai paruošti… Bet kokiu atveju, mėsa tik su daržovėmis – daug daug kartų sveikiau už mėsą su krakmolu. Bet šių mano burtų galite pasiskaityti kitur, o čia mes vištą kepame! Todėl kas norit, likus 10 minučių iki kepimo pabaigos, skardon galite įmesti porelę obuolių: gausis, nei tai uogienė, nei tai džemas, bet prie vištienos tinka.

Skardą atsargiai pašauname orkaitėn ir, nustatę 180 laipsnių temperatūrą, kepame apie 1 valandą. Ankstesniuose straipsneliuose jau sakiau, kad kepimo laikas priklauso ir nuo orkaitės kokybės, todėl ir šiuo atveju kepimo laikas gali kiek skirtis: vieniems vištelė iškeps greičiau, kiti turės pakentėti kiek ilgiau. Bet kokiu atveju, visą procesą galima stebėti pro orkaitės langelį. Daržovėms nieko blogo neatsitiks, sudegti joms neleis į skardą nuvarvėję vištaitės taukai. Na, o jei pradėsite stebėti, kad paukštė intensyviai keičia odos spalvą, tai yra, tampa višta – negre (ispaniškai „negro“ tai juoda spalva), nebelaukite – lauk traukite! Geras įdegis, gražu, žinoma, tik ne šiuo konkrečiu atveju.

Iškepėte? Matote, tai visai paprasta! Skanaus!

Saulius Veržikauskas

Posted in Vištiena and tagged , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *