Ką valgyti?

Sėdim su kaimynais, vynelį gurkšnojam, apie viską šnekučiuojamės. Visų amžius jau tas, kai pokalbiai apie sveikatą ne tik įdomūs, tačiau ir aktualūs.

 –  O aš vėl ėjau sveikatą tikrintis,  –  giriasi kaimynas, išsipūtusiu, kaip gimdyvės, pilvu, vienintelis mūsų kompanijoje gurkšnojantis alutį.

 –  Ir ką tikrinai?  –  klausia namo, kuriame susirinkę, šeimininkė.

 –  Viską. Kraują, trigliceridus, cholesterolį…  –  atsako arbūzapilvis.

 –  Ir?  –  tikslinasi kaimynė.

 –  Kas “ir”?  –  nesupranta alaus mėgėjas.

 –  Ir ką nors rado?

 –  Nežinau. Atsakymai po kelių dienų.

 –  Kaip manai,   –  įsiterpia namo šeimininkas.  –  Kas pasikeis, jei ką nors ras? Pavyzdžiui, cholesterolį?

Aš tyliu ir žiūriu, kuo viskas baigsis. Įdomu.

 –  Na, tada imsiuos dietos. Yra visokių mitybos būdų…

 –  Nori, aš tau pasakysiu, ką tau reiktų daryti, kad nieko tokio nerastų?  –  pertraukia šeimininkė.

 –  Nu?

 –  Nustok kasdien gerti po 5 bonkas alaus ir mesk rūkyti. Čia pradžiai.

 –  Pala,  palauksiu atsakymų, jei ką ras, tada imsiuos priemonių,  –  nesiginčyja kaimynas ir kreipiasi į mane,  –  o ką tu tuo klausimu pasakysi?

 –  Aš?  –  šypteliu,  –  nieko. Tikrai nieko.

 –  Kaip tai?  –  stebisi storapilvis,  –  juk tu ten visokias dietas siūlai, patarimus dalini…

 –  Už dyką nieko nesiūlau ir patarimais nesimėtau.

 –  Gaila?  –  pikdžiugiškai šypteli kaimynas.

 –  Gaila. Savo laiko. Štai tavo žmonai patarinėjau: kas iš to?

Reiktų pridurti, kad jo žmona visą gyvenimą “ant dietos”. Sveria gal 150, ūgis taip pat 150, žodžiu, tikras pagrandukas rausvais žandukais. Kartą atėjo pas mane patarimo klausti: kalbėjomės bent dvi valandas. Sekančią dieną ji, nusprendusi, kad valgydama taukus tik dar labiau sustorės, nieko nesakiusi susirado “tikrą” nutricionistą, sumokėjo 200 eurų ir po 6 mėnesių džiaugėsi dar didesniu antsvoriu. Po to susirado kitą, vėliau  –  dar kitą. Ir taip jau kelinti metai. Deja, manęs patarimo nebeklausia, o aš padėti ir nesiveržiu. Tik, pamenu, per paskutinį pasisėdėjimą pas kaimynus (kitus, ne šiuos), moteriškė, motyvuodama, jog nevalgo miltų, atsisakė sūriu įdarytų paprikų, apvoliotų miltuose (dieve mano  –  keli gramai miltų!) ir pakeptų, tačiau vakarėlio pabaigoje sukirto du mano delno dydžio torto gabalus. “Nes kartais reikia sau leisti ir nusižengti”  –  motyvavo savo apetitą moteriškė, taip aplinkiniams ir neleisdama suprasti, kuo jai galėjo pakenkti keptos paprikos su mažu žiupsneliu miltų. Na, bet prie tokių storosios kaimynės dyvų visi jau pripratę, tik, be abejo, jai niekas nieko nebepatarinėja, negaišta laiko.

Asociatyvi nuotrauka.

 –  O kas tau, kaimyne, neaišku?  –  kreipiuosi į arbūzapilvį.   –  Gi pats žinai, ką blogai darai. Nedaryk, ir nesirgsi, nereiks pas gydytojus lankytis.

 –  Nu matai, kol gydytojas nepasakė…  –  pradeda teisintis.

Šypteliu. Nėra ką sakyti. Milijonai, šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje galėtų būti absoliučiai sveiki, jei pasitikėtų ne tik gydytojų diagnozėmis, o ir savo pojūčiais. Pergėrus skauda galvą? Nepergerk. Privalgius raugintų agurkų paleido vidurius? Valgyk saikingai. Kilnojant maišus suskaudo liemenį? Nekilnok maišų, sumokėk ar pasikviesk į talką, o pats nekelk. Arba stiprink raumenis.

Kūnas su mumis kalbasi, sako, netgi mums rėkia, tačiau, dažniausiai, mes jo neklausome, o jei ir girdime, netikime. Apie mūsų ligas mums turi pasakyti svetimas mums žmogus  –  gydytojas. Mes jau per kvaili, kad stebėtume akivaizdžius kūno siunčiamus signalus. Mes  –  robotai. Labai specializuoti robotai. Aš gerai maketuoju reklamas, o štai, kaimynas, montuoja padangas. Draugas   –  puikus tekintojas, jo žmona  –  lietuvių kalbos mokytoja. Mes  –  specialistai! Tačiau esame atbukę iki tiek, kad suvokiame tik super akivaizdžius kūno siunčiamus signalus. Pavyzdžiui, kai batas trina pirštą. Tada mums lyg ir aišku: gal avalynė per ankšta? Bet, dėl viso pikto, internete, mamyčių ar tėvelių forume vis tiek užduodame klausimą: “Gal kas susidure su nike kedais? Spaudzia mazaji pirsta. Ka dariti?”

Pasipila dešimtys rimtų ir kvailų atsakymų, nors tas tikrasis tik vienas  –  išsirink patogią avalynę. Viskas. Basta. Klausimas išspręstas. Visiems laikams.

Taigi, kūnas bei savijauta kiekvieną dieną siunčia dešimtis “pasiūlymų”: elkis taip. Nesielk taip. Šitą gali valgyti, o ano  –  nedrįsk.

Bet mums reikia patvirtinimo, todėl nuolat atliekame įvairius tyrimus, analizes, konsultuojamės, tariamės.

Ir visus nuolat kamuoja pagrindinis, pats reikšmingiausias klausimas:

KĄ VALGYTI?

Atsakymas paprastas, paprastesnis ir būti negali: ŽMONIŲ MAISTĄ. Ne karvių, ne arklių ir ne beždžionių, o žmonių.

Ieškančius žmonių maisto kviečiu jungtis prie facebook grupės “Tikras riebus maistas”

Saulius Veržikauskas

Posted in Laisvalaikio skaitiniai and tagged , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *