Dietiška šventė

Serbijoje egzistuoja senoviškas paprotys  –  kiekviena šeima turi savo šventę, kurią globoja tam tikras šventasis. Taigi, kiekvienais metais šeimos organizuoja turtingus, nors nelabai turiningus pasisėdėjimus prie gausaus vaišių stalo. Būtinai kviečiami visi giminaičiai, kaimynai, draugai.

Šeimininkai šiomis dienomis virsta svečių tarnais, nes neturi teisės sėdėti kartu su atvykėliais, turi nuolat patarnauti, pilstyti gėrimus, stebėti, kad netrūktų patiekalų ir, be viso to, dar vaikščioti su šypsena veide bei būtinai raginti išgerti, kai patys tuo metu taurelės net nepauosto.

Ši “šventė’ trunka vieną dieną, tačiau, o taip dažniausiai ir atsitinka, ji pratęsiama dar vienai dienai, išimtinais atvejais  –  iki trijų. Mat, jei namuose mažai vietos, svečiai kviečiami atvykti “porcijomis”, kad nebūtų grūsties. Tačiau savo pareigas turi žinoti ir svečias. Būtina atnešti dovaną, kad ir nedidelę, dažniausia tai būna butelis gero gėrimo, didelė pakuotė kavos ir saldainiai, nors kiti dovanoja visokius rakandus, kuriuos būtų galima pritaikyti namų ūkyje. Taip pat svečias, jei atvykęs ne iš tolimų kraštų, negali užsibūti ilgiau, nei leidžia padorumas. Atsisėdai, išgėrei kavos, pavalgei, atsigėrei, pakalbėjai su šeimininkais ir kilk  –  užleisk vietą sekantiems, jau vykstantiems svečiams. Na, bet 2  –  3 valandas užsisėdima visada, o smagiausia būti paskutinėje svečių grupėje: tada šeimininkai jau atsipalaiduoja, prisėda prie bendro stalo, pakelia taurelę ir niekur neskuba. Tokiu atveju kartais užsibūnama ir iki vidurnakčio.

Nors pati šventės idėja visada buvo ta, kad sukviesti artimiausius žmones, pasėdėti prie taurės vyno ir lengvai užkąsti, o svarbiausia, pabendrauti, pasišnekėti, ilgainiui šventė tapo prisiėdimo renginiu.

Asociatyvi nuotrauka. Asmeninis albumas

Pasakojama, kad anksčiau atėję į svečius kaimynai gaudavo tik šaukštelį virtų ir medumi paskanintų kviečių ir taurę vyno, gi dabar šie susiėmimai primena lietuviškas kūčias, kai pateikiama mažiausia 12 patiekalų.

Blogiausia, kas gali atsitikti per šią šventę, tai, kai ji išpuola penktadienį arba per pasninką. Taigi, vakar vykusi mūsų kaimynų šventė kaip tik buvo pritaikyta pasninkui, o tai reiškia, kad ant stalo negali būti gyvulinės kilmės produktų, išskyrus žuvį. Na, visose tautose ir religijose kažkaip tai nuspręsta, kad žuvis yra vos ne augalas, tad…

Jei eilinę šventę, kuri įvyksta ne penktadienį ir ne advento laikotarpiu, svečiai vaišinami puikiausiais mėsos patiekalais, tame tarpe  –  ant laužo keptu paršeliu ir ėriuku, tai šiomis dienomis šventei paruošiami tik ypatingi patiekalai, kurie, anot nerašytų taisyklių kūrėjų, “dietiški” ir “sveiki”. Beje, alkoholis neribojamas, bet tai ir suprantama  –  juk bet kuris gėrimas su laipsniukais, yra augalinės kilmės produktas.

Taigi, “sveikos” šventės meniu maždaug toks (čia pas mūsų kaimynus):

kukurūzų mišrainė su tunu;

kepta paprika;

pita su grybais;

makaronų salotos su tunu;

marinuotos daržovės;

balandėliai su ryžiais (vietoj mėsos);

troškintos pupos su aliejumi;

4 rūšių kepta ir rūkyta žuvis;

daug įvairios duonos;

8 rūšių saldumynų (neskaitant baklavų, kurios patiekiamos atskirai).

Visas šis gėris gali būti gausiai užpilamas alumi, baltu ir raudonu vynu, slyvų rakija, kantariono trauktine, pelynų trauktine, viskiu, degtine, įvairių rūšių gaiviaisiais gėrimais, kava.

Mano moteris kaimynams padėjo ruoštis, todėl jau iš anksto informavo, kad saldumynų net neliesčiau, nes jie visi gaminti su margarinu, o pupų troškinys bei tuno salotos gausiai nušlakstytos pigiu rafinuotu aliejumi. Noriu priminti, kad margarinas ir rafinuotas aliejus nėra žmogaus maistas, nors mano kaimynai tai, kad sausainiai pagaminti su margarinu, akcentavo su pasididžiavimu: žiūrėkit, kaip viskas dietiška, pagal visas geriausias advento taisykles!

O pasakyti norėjau tik tai, kad, kai žmogus nepradeda kurti kažkokių dirbtinių kliūčių mitybai, tada vartojamas tik sveikatą tausojantis maistas  –  normali mėsa, kepta ir vytinta, rūkyta, šilta ir šalta, pieno produktai. Tačiau kai į žmogaus gyvenimą pradeda lįsti dogmos, visas “sveikumas” baigiasi tiesiog akimirksniu: mityboje pradedama vartoti daug riebaus, tačiau ir pigaus, šlamšto (aliejus, margarinas) ir finalas  –  skrandžio užkimšimas pačios prasčiausios kokybės cukraus –  miltų  –  margarino gaminiais.

Panašūs papročiai vyrauja ir Lietuvoje. Juk visi žinome, kokie patiekalai ruošiami Kūčių vakarienei  –  dažniausia tai būna pats prasčiausias maistas, kokį tik įmanoma pagaminti. Suprantama, kad tokiu maistu maitinamasi, kai šalyje suirutė, nepriteklius, tačiau sunkiai sveiku protu suvokiama, kam save nuodyti, kai po ranka visada atsiras geras mėsos gabalėlis, kiaušinis, sūris, daržovė…

Juk nebadaujame. Tad, ir laukimo laikmečiu kviečiu valgyti tik ŽMOGAUS maistą, o ne šlamtmaistį.

Saulius Veržikauskas

Posted in Laisvalaikio skaitiniai, Pasakojimai apie maistą and tagged , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *