Dėdės Vytauto dešra

Vaikystę praleidau mieste. Na, bent taip visi vadino Šeduvą, o aš visada didžiavausi, kad esu kilęs “ne nuo kaimo”, nors gyvenimas to laiko Šeduvoje mažai kuo skyrėsi nuo gyvenimo kokiose nors, sakykime, Vadaktų ar Plaučiškių gyvenvietėse.

Tačiau kaimas mane vis vien viliodavo, o to priežastis buvo labai jau proziška: be galo mėgau naminę dešrą.

Tėtis, grįžęs iš gimtojo kaimo, aplankęs tėvus ir brolį, kartais šio skanumyno parveždavo. Sesuo nelabai su dešra draugavo, tad, beveik visas džiaugsmas atitekdavo man. Dešros aromatas tiesiog svaigindavo ir, kartais, kai mes, kiemo vaikai, “mieste” užsikurdavom laužą, ilgiau prie jo pabuvęs pajusdavau tą širdžiai malonų dūmelio kvapą. Grįžus namo, mama drabužėlius liepdavo kuo greičiau nusimesti, nes “prismardinsi čia man gryčią”, o aš slėpdavausi ir godžiai paskutinį kartą uostydavau marškinėlius.

Asociatyvi nuotrauka. Iš asmeninio albumo.

Geriausią dešrą mūsų giminėj gamindavo dėdė Vytautas iš Vadaktų, tėčio brolis. Gamint tai gamindavo, bet taupus buvo, tarsi grynakraujis suvalkietis, nors, spėju, Suvalkijoje niekada nesilankė ir per visą savo gyvenimą toliau Panevėžio išvykęs nebuvo. Neskaitant tarnybos rusų kariuomenėje. Taigi, dešrų jis tikrai visada turėjo, tik dalinosi labai jau taupiai, galima sakyti, skūpiai. Savo vaikų neturėjo, gyveno su mylima žmonele, visko pertekę. Kai dabar galvoju: gal todėl visko ir turėjo, kad niekam nedalino… Tiesa, kolūkyje abu dirbo, nuo ryto iki vakaro, darbštūs žmonės buvo.

Ir buvo kartą, pamenu, kažkoks giminės susibėgimas. Jaunimas, kuriam priklausė mano pusbroliai bei pusseserės su seserimi, miegojo viename dideliame dėdės Vytauto gryčios kambaryje. Aš buvau mažiausias, tačiau taip pat buvau priskirtas jaunimui, o metų man buvo tada gal šeši, nes pamenu, į mokyklą dar nėjau.

Iš ryto anksti pakirdę pusbroliai su puseserėmis pradėjo išdykauti, kvailioti, netgi flirtuoti. Gi buvo jų tarpe jau ir šešiolikinių, o mano akimis jie jau buvo priskiriami “seniams”.

Ir taip bekvailiojant dėmesys nukrypo į mane.

 –  Sauliau, sesuo sakė, kad labai naminę dešrą mėgsti,  –  kreipėsi į mane pusbrolis Valentinas.

 –  Nu,  –  linktelėjau.

 –  O žinai, kad Vytukas (taip vadinome dėdę Vytautą) turi šios dešros prislapstęs?  –  Valentinui antrino kitas pusbrolis  –  Liudas.

 –  Kur?  –  klausiau kukliai. Nedažnai pusbroliai su manimi bendraudavo, kaip su sau lygiu. Juk jų akimis dar buvau beviltiška smulkmė.

 –  O tu gerai paieškok čia, kambary ,  –  mokė pusbroliai.  –  Kai rasi, ir pats pavalgysi, ir mus pavaišinsi.

Apsidžiaugęs, kad galiu būti naudingas savo vyresniesiems giminaičiams, su užsidegimu puoliau ieškoti dešros.

 –  Ant spintos , Sauliau, užlipk,  –  patarinėjo giminaičiai.

Aš, didžiuodamasis, kad esu lankstus, užsikoriau ant spintos. Nors viršuj buvo pilna visokių rakandų, gerai juos ištyręs galėjau konstatuoti, kad dešros čia nėra.

 –  O gal po lova?  –  klausė pusbroliai manęs viltingai.

Išvaikęs vorus bei surinkęs visas po lova buvusias dulkęs įsitikinau, kad ten taip pat tuščia.

 –  O kas ten per durelės?  –  sesuo pastebėjo kampe, viršuje, jau ties lubomis kažkokias paslaptingas dureles.

Visi puolė padėti man: iš rankų supynė  atspirties tašką ir aš pakilau iki paslaptingųjų durelių.

 –  Neatsidaro,  –  tyliai murmėjau, o garsiai apie tai pasakyti nedrįsau.

 –  Nagi, Sauliau, paskubėk,  –  skubino vienas iš mane prilaikančių pusbrolių.

Klibinau dureles į visas puses ir jos netikėtai atsivėrė! Negalėjau patikėti: tiesiai prieš mano akis… kabėjo gražiai juoda ir kvepianti dešros rinkė!

 –  Yra!  –  sušukau ir nulėkiau žemyn. Tačiau su savimi nusitempiau ir dešrą.

Visi susėdome ant lovos, laužėme kietą, kaip akmuo gerai išdžiūvusią dešrą ir mėgavomės jos aromatu. Aš niekaip negalėjau iki soties atsikąsti: per daug apžioju  –  neatsikandu, jei bandau kąsti iš šono, dantys nuslysta. Taigi, savo dešros gabalą įvairiais būdais bandžiau nors kiek dantimis susmulkinti, suardyti, kad po to galėčiau nedidelius gabaliukus su malonumu sukramsnoti.

 –  Vytukas ateina!  –  pasigirdo kažkieno perspėjantis balsas.

Visi sukritome atgal į didelę, tarsi baseinas, lovą, kas kuo spėjo užsikloti  –  tuo pačiu ir dešrą paslėpti. Palindau po apklotu ir pabandžiau kuo greičiau į burną susigrūsti dešros likutį.

Atsidarė durys, dėdė Vytautas griežtai pratarė:

 –  Jau rytas, vaikai, kelkitės ir marš praustis!

Šiaip ne taip užbaigęs su dešra išlindau į paviršių.

Dėdė atidžiai nužvelgė mane:

 –  O tu pats pirmas! Ir muilo nepamiršk!

Širdis mano kulnuose buvo, pamaniau, jei dėdė prieis arčiau, būtinai užuos dešrą. Taip pat buvo keista, kodėl mane išskyrė iš kitų. Išėjus dėdei visi lengviau atsipūtė, o tada pažvelgė į mane ir pradėjo juoktis.

Pribėgau prie veidrodėlio spintoje. Oooo! Viskas, aplink burną buvo suodina, juoda, veidas tarsi velnių nučiupinėtas. Pasižiūrėjau rankas  –  o jos suodinos!

Pasirodo, ten dešra jau kelis metus kabojo, dėdės pamiršta, kažkokiu būdu pasidengė suodžiais (gal pečius šalia buvo, dabar jau nepamenu) ir produktas pasidarė tarsi angliukas. Užmiršau paminėti, kad dūkome prietemoje  –  storų užuolaidų niekas iš ryto neatitraukė: prie tamsos daugiau drąsos.

Jei pusbroliai ir mano sesuo tik rankas išsitepė, tai aš buvau panašus į mažą velniuką.

Vėliau vis pagalvodavau: ar suprato dėdė, kad jo dešrą nukniaukėme?

Deja, dabar atsakymo jau nesužinosiu niekada…

Saulius Veržikauskas

Posted in Laisvalaikio skaitiniai and tagged , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *